Gyvenimo karusėlė

Mano gyvenimas šiomis dienomis nenuspėjamas it oras Lietuvoje. Kasdienę rutiną baigia pakeisti kažkokie tai kiti planai, kurie tiesą sakant, yra įdomesni nei sėdėjimas namie prie knygų. Džiaugiuosi, kad pagaliau ir man nusišypsojo laimė sutikti žmogų, kuris stengiasi dėl manęs. Ir ypač žinant tai, jog esu užsispyrusi asmenybė. Net gi labai. O tokį asmenį sunku išvesti iš kelio. Ir ne tik. Sunku išvesti ir iš kasdienybės, rutinos. Bet koks gyvenimas be nuotykių? Ar gi nesmagiau gyventi nežinant, kas tavęs laukia rytoj? Laiką leisti taip, kad nereiktų užaugus sakyti "Gaila, kad savo jaunystę praleidau taip nuobodžiai. Reikėjo daryti tai ir tai...". Bet pasimokom tik tada, kai jau būna per vėlai, taip? Galiu pasakyt, kad prieš metus buvau niūrus asmuo. Labai. Neidavau iš namų. Užsidarydavau tarp keturių sienų ir skaitydavau. Labai daug laiko praleidau viena. Kodėl? Nes tuo metu netekau brangaus žmogaus. Buvo liūdna. Jaučiausi šūdinai (atsiprašau už žodį). Viskas atrodė niūru ir juoda. Man niekas neteikė džiaugsmo. Net nebuvau savimi. Apsimetinėjau. Ir kas iš to? Galiu pasakyt, kad gailiuosi, jog tuo metu taip į viską žiūrėjau. Kad nemačiau šviesos ten, kur jos tikrai buvo. Galbūt norėjau matyti ją, bet neleido juodi debesys užgožę viską: mintis, kasdienybę ir net gi žmones. Todėl džiaugiuosi, kad pagaliau išlipau iš tos liūdesio duobės. Dabar viskas šviesiau. Ne, ne šviesiau. Dabar viskas ryškiau nei visada. Gyvenimas eina į priekį ir pagaliau suspėju su juo. Pagaliau galiu ramiai pasakyti, kad linksmai leidžiu laiką toje gyvenimo karuselėje. Ir pakilimų aukštyn vis daugėja, nei smukimo žemyn. Aš šypsausi, o gyvenimas spėju, man šypsosi atgal.

Nebūkit kasdienybės vergai. Įsileiskit ir šiek tiek šviesos, kuri gali nušviesti viską kitomis spalvomis ir parodyti tai, ko galbūt nė nepastebėjot esant :)