Leisk Tave garbinti, mano širdies lakštingala.
Aš užsidėsiu žalią pievų vainiką, kuris atstos neregimą
miško karūną. Leisiuosi žemyn rausvomis, raudonų aguonų nudažytomis
pievomis. Kvėpuosi melancholiškai kvepiančiu oru. Stebėsiu, kaip mano akyse
žybsi kylančių baltų kalnų viršūnės. O kai papurtysiu galvą, pati saulė nuskęs
mano plaukuose.
Gyvybės lava laisvai užlieja mano kūną. Pamažu, aš vis
labiau atsipalaiduoju ir leidžiuosi nešama tų paslaptingų srovių, kurios žaviai
glosto ir šildo kūną. Pamažu pamažu pamažu... Aš vis arčiau tikslo. Ten
apačioje manęs laukia aksominis dugnas.
Taip puikiai viskas pasakyta ;o
AtsakytiPanaikintiDžiugu, kad patiko :)
PanaikintiJaukus išsireiškimas (:
AtsakytiPanaikinti