Vasarai nespėjus įpusėti, dienos susimaišė it krentantys
lapai rudenį. Dieną keičia naktis, naktį keičia diena ir aš, lyg koks svetimas
pakeleivis, nerandantis ramybės šlaistausi visur, kur tik kviečia nematomos
rankos.
Sakyčiau, gyvenimas puikus. Nėra kuo skųstis. Nebevaržo kasdienė
rutina, jokių problemų, galvosūkių, jokių rūpesčių. Tik ilgas poilsis. Bet
kažkodėl nesijaučiu gerai. Turbūt esu viena iš tų keistų būtybių, kurios esti
nepatenkintos viskuo. Duok progą pailsėti – blogai. Leisk mokytis – blogai. Suplanuok
dieną – ir tai blogai. Ir viskas apsiriboja vieninteliu žodeliu – NE. Esu it nenuilstantis
vabzdys, kuris vis siurbia ir siurbia aplinkinių energiją, bet niekada
nepasisotina. Sakysit, esu baisus žmogus? Galbūt. Tokia šlykštynė esti
kiekvieno gyvenime. Bet ar užtenka proto jį pastebėti? Atsakymas aiškus: ne
arba ne visada. Mes esam ant tiek užsiėmę savais darbais, kad nė nepastebim
kitų, kurie tiesiogine to žodžio prasme teršia mūsų gyvenimus. Kaip tą problema išspręsti? Tiesiog nusipirkti purškalą „Šlykštynėms, kurie teršia kitų gyvenimus“
ir išnaikinti tas bjaurybes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą