Kažkas kažkur kažkuo

Mano galva tuščia it kibiras. Kai naktimis nemiegi, dienos tampa lyg sapnai. Tu nežinai, ar dabar realybė, ar tik dar vienas sapnas, tad su niekuo nešneki, išspaudi menką šypseną ir lauki kito vakaro, kada viskas išgaruos ir liksi tik tu ir prisiminimai. Tokiomis naktimis gali tapti bet kuo. Mergina mėlynais plaukais, kuri išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir vidumi. Gotu arba panku, kuriems visiškai nerūpi kitų nuomonė. Arba hipiu, kuris fotografuoja kiekvieną miesto medį, kurie jam yra svarbūs ir begalę kartų jau fotografuoti. Ir svarbiausia, gali elgtis kaip nori, gali gyventi kaip nori. Gali rėkti tyloje. Gali skardžiai juoktis. Gali šokti iki paryčių. Ir nesvarbu, kad kiti tai mato ar girdi, juk jiems irgi nemotais. Nes jie pusiau užmigę, pusiau gyvi, vaikštantys per vingiuotus realybės sapnų takus, apsvaigę nuo ilgų nemigos naktų.
Bet tai tik svajonės. Sapnai. Tai tik noras būti kažkur kažkuo. Būti ne šio pasaulio dalimi. Būti savim. Ir mėgautis tuo.