Marionečių pasaulyje

Vaikystėje manydavau, jog mes, žmonės, esam tiesiog lėlės. Jog mus kažkas valdo iš anapus. O gal ir ne. Galbūt kažkas didesnio. Didesnis nei mes. Didesnis, nei mūsų pasaulis, o galbūt kažkas didesnis  net ir už visą visatą.

Mus siejančios gijos, išsiraizgiusios po visą pasaulį, leidžia pamatyti dalykus iš kitos vietos. Iš kito pasaulio. Iš amžinybės ir net nebūties. Tai sąsajos, siejančios mus su visa visata. Mes girdime, matome, jaučiame, bet ar atkreipiame dėmesį? 

Kai buvau vaikas, manydavau, kad mus valdo ateiviai (žemiškas požiūris). Tie žali žmogeliukai, kurie sugeba viską. Galvojau, kad jie mūsų smegenyse įdiegdavo kažkokias tai plokšteles, kurios leisdavo mumis manipuliuoti. Žaisti, lyg būtume marionetės. 

Kai paaugau, supratau, kad tai ne plokštelės, tai kažkokie siūlai, permatomos gijos. Tai jos leidžia mums judėti, bet tik ten, kur nori jie. 

Ir tik ne per seniausiai tai atėjo man į galvą. Juk mes ir esame marionetės, tampomos gyvenimo, likimo ir kitų veiksnių. Tai ne žali žmogeliukai mus valdo. Tai mes patys. Ir tereikia tik šiek tiek valios, kad tai suprastum. 

O dabar aš sėdžiu tuščioje autobusų stotelėje. Laisva ir niekieno nejudinama, neblaškoma. Aplinkui mane  - vien ramybė. Aš esu čia, žemėje. Bet mano mintys kažkur toli. Mane supa neregėta begalybė. Aš apsiklojusi amžinybės skraiste. Ir liko tik nebūtis.