Kaip senai mačiau žvaigždes. Jų nėra nei tamsiame nakties skliaute, nei kompiuterio ekrane, nei mieste. Aš to pasiilgau. Pasiilgau šiltų naktų, menko vėjelio, žvaigždėto dangaus ir basų kojų ant rasotos žolės. Ir to tyro kvapo. Laisvės, nepriklausomybės, laimės, o galbūt - tik vasaros.
Galbūt aš esu beviltiška ir naivi asmenybė, nes rašau čia. Juk čia tylu. Nieko nėra. Niekas čia manęs negirdi. Niekam nerūpiu. Juk mes niekam nerūpim. Žmonės vis kalba ir kalba, pasakoja - nors neturi ko. Dalinasi savo mintimis twitter'yje, ask'e, facebook'e, nes galvoja, jog kažkam rūpi. Bet tiesa ta, kad tu nerūpi niekam. Tavo idėjos niekam neįdomios. Tavo gyvenimas niekam nerūpi. Jis irgi neįdomus. Tu neturi ko pasakyti. Neturi ko papasakoti. Tu esi niekas. Tiesiog dulkė. Dulkė šiam dideliam pasaulį.
Dulkės? Dulkės. Visi žmonės yra dulkės. Tai ne teiginys. Tai konkretus faktas. Mes gyvi organizmai, kurie turi tik tam tikrą laiką čia, žemėje. O tada mirtis. Mes visi mirštam. Ir visi tampam lygūs. Tampam dulkėmis. Tampam nieku. Tai niekam ir nerūpi. Niekas nepastebės, kad tavęs nebėra. Niekas tavęs nepasiges. Tai liūdna, bet kažkuo ir gražu. Mes atvykstame į žemę tik kuriam laikui, pasimetę. Pridarome klaidų, neteisingų pasirinkimų. Mes nežinome, kas teisinga, o kas ne. Atvykstame nieko nežinodami. Pagyvenam ir mirštam pasimetę. Nežinodami, ar padarėm kažką teisingai.
Ir tai jau viskas? Tai pabaiga? O kas dabar?
Ir žinoma, dėl mūsų gali verkti. Dėl mūsų gali melstis. Dėl mūsų gali ateiti ir bent vienas žmogus, apsirengęs juodai. Bet kas tada? Praeis mėnesiai, metai, amžiai. Ir tavo vardas bus ištartas tik tą paskutinį kartą. Ir tik tada mirsi. Tavęs nebebus. Ask'o twitter'io, facebook'o sekėjai irgi visi išmirę. Ir niekam nerūpės. Niekam nerūpės, kad kažkada šia žeme vaikščiojo toks žmogus kaip tu. Tavo egzistencija baigėsi. Ir galbūt, kažkurioje kitoje visatos vietoje, tu atgimsi kažkuo. Ir vėl viskas prasidės iš naujo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą