Aš girdėjau jų žodžius. Leidau Jiems kalbėti. Retkarčiais Jiems nusišypsau, nors iš ties, savo mintyse Juos nužudau 5 kartus per sekundę. Tie pilki veidai, visi vienodi, visi susilieję į vieną masę, manęs nepalies. Juk Jie yra niekas. Jie yra tik masė. Jie yra tik tie, kurie sugeba "gražiai" pakalbėti. O kas Jų viduje? Ten šaltis. Ten nėra nieko nuoširdaus. Ten įsisupusi tik atšiauri žiema. Ir tonos ledo.
Įkvepiu tyro oro, pripildau juo savo plaučius, kūną ir leidžiu sau pamažu skęsti į tą nežinomybės pasaulį. Kitaip nei Juos, mane supa ramybė. Tyrumas. Ta saldi tyla. Ir šviesa. Mano kūnas lengvas, aš galiu šokinėti debesimis. Aš galiu pasiekti dangų. Ir niekas manęs nesustabdys. Juk aš gyva. Mano siela pripildyta taurios gyvybės. Aš esu pilna gyvasties.
Ir kol kiti tik egzistuos, aš dar gyvensiu.
♡
Labai gražus įrašas!! :33
AtsakytiPanaikinti_____________________________
http://tsgsapaliones.blogspot.com/
Labai malonu tai girdėt! :)
PanaikintiBūtinai užsuksiu ir į tavo blogg'ą! :3